- ręžti
- rę́žti, -ia, -ė tr., rę̃žti 1. įtempti tiesiamos, kreipiamos kūno dalies raumenis: Rę́žiu kaklą Kv. Čia ręžęs sprandą ir krūtinę tempdams, su vežimu arkliuks į kelį judinas Žlv. Atsikėlęs ręžiau akis, kraipiau galvą, žiūrėdamas pro langą rš. ^ Katinas glostomas ręža uodegą VP24. 2. refl. BŽ512, DŽ, Trk įsitempti, įtempus jėgas tiestis, loštis, atstatyti krūtinę: Tik ręžas kumelė, tik ręžas, ir padvėsė Žeml. Nesiręžk, bo dieglį įsikiši Kp. Vienmetis vaikas jau moka rę́žties žemėn (nušliaužti) motynai nu kelių Šts. Eidamas išsitiesk, neik pasikūprinęs, pakelk galvą ir ręžkies atgal Blv. Vilkas, keterą pastatęs, lūpas vipčiodamas, ręžės prieš šunį LTI40. Aš rę́žiuos, t. y. atsiverčiu stačias J. Veršis rę́žas, kuprą meta glostomas Ggr. Riebi karvė kad rę́šis, nugara įlinks J. ║ refl. spirtis, priešintis: Peluzė tęsė sugautąjį gyvolį su savi, noris jis didžiai ręžės S.Dauk. Sakau, lipava, Monika, o ta rę́žias, nenori Skr. 3. refl. labai stengtis, įtempti visas jėgas: Veltui kryžokai su visu didžiausia narsybe ir kantrybe ręžės atsiturėti, nes išguro S.Dauk. | Rūstauja ežeras, valtį nešioja; meldžias mažieji varpai; varpas didysis ręžias, kovoja, bet jau sužvanga laibai Mair. 4. tiesti, tempti (spąstus): Aš ręžiu klepčius, spąslus ant lapių [= lapėms] J. \ ręžti; atręžti; įręžti; išręžti; paręžti; persiręžti
Dictionary of the Lithuanian Language.